„Yra pasauly moteris, kurion jos visos tilpo“ – taip savo eilėraštį pradėjo vienas garsiausių lietuvių poetų A. Nyka-Niliūnas. Nors visada maniau, kad tik moterys gali viena kitą pajausti, suprasti, užjausti, paguosti, iš-jausti, tačiau negaliu nesistebėti, kaip žavingai ir taikliai pastebėjo poetas… vyras!
Skaityti toliau: Kaip noras padailinti kūną padailino sielą? Kalanetika ir Mairos istorija
„Tai tikriausiai buvo tarp 1996-2000 metų. Interneto nebuvo, o mobilius telefonus turėjo vienetai. Mes turėjome, nes dirbome daniškoje transporto firmoje. Tada tie mobilūs buvo labai dideli :)“, – istoriją į „daugybę metų atgal“ pradeda kalanetikos mylėtoja, ADITI ištikimoji lankytoja Aurelija.
Skaityti toliau: Kalanetika Vilniuje prieš 20 metų, kai dar nebuvo interneto: Aurelijos istorija
„Kalanetika padeda atsiminti, kad moteris yra karalienė, t.y. pakelti galvą, ištempti kaklą, nesikūprinti. Būdamos mergaitėmis visos buvome šokėjomis. Kalanetika moterims grąžina šokio pojūtį – grakščiai ir sinchroniškai atliekami pratimai iš šono gali atrodyti, kad tai repetuojamas šokis..“ – mankštos patrauklumus vardina mano mokinė, naujoji ADITI kalanetikos vedančioji Viktorija Jančis.
„Savęs ieškoti nereikia, visi kažkokiais būdais jau darome tai, kas mums patinka. Kalanetika tiesiog tapo tuo, kas yra visiškai „mano“. Pirmą kartą gyvenime galiu teigti – mokausi to, kas man patinka 100%, kam atrandu laiko (kurio, atrodo, turiu labai mažai), kuo norisi dalintis!“, – šypsosi mano mokinukė Julija, lietuvių kalbos filologė.. :) Skaityti toliau: „Visi kažkokiais būdais jau darome tai, kas mums patinka. Kalanetika tapo visiškai mano“: Julijos istorija
„Ateitis yra dabar – kas sekundę, su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu… Tad pradėti nuo meilės ir pagarbos savam kūnui taipogi reikia DABAR – ne po mėnesio ar metų, kai jis galbūt taps lieknesnis, stipresnis, dailesnis. Tik priėmus save su visais savo trūkumais ir privalumas pradeda vykti pokyčiai – tiek išorėje, tiek viduje. Vidinė šypsena daro stebuklus!“ – tikina magiško grožio moteris, mūsų palaikytoja ir bičiulė, projekto „Damų kalanetika“ dalyvė, ADITI ambasadorė Neringa. Skaityti toliau: Kaip pagaliau pamilti savo (ne)tobulumą? Neringos istorija. Damų kalanetika
„Tegu visas pasaulis palaukia, kol aš į jį sugrįšiu… Po treniruotės tikrai sugrįžtu – rami, lanksti, pailsėjusi“, – įspūdžiais dalijasi ir pirmąją žavaus projekto „Damų kalanetika“ istoriją pasakoja mano bičiulė, ištikimoji studijos lankytoja, ADITI ambasadorė Ala. Skaityti toliau: Damų kalanetika: „Žinau, kad galiu, bet nebenoriu iš paskutiniųjų jėgų“. Alos istorija
„Pradžioje atrodė, kad viskas yra labai lengva ir paprasta. Tačiau, kuo daugiau gilinausi tuo darėsi sunkiau, bet įdomiau. Fiziniai duomenys pasikeitė labai greitai – jau po mėnesio pastebėjau, kad suknelių užtrauktukai „važinėja“ greičiau ir lengviau, kojos sustiprėjo, lankstumas pagerėjo“, – kalanetikai komplimentus beria mano mokinė, kūno kultūros studijų absolventė, jaunoji mamytė Laura. Skaityti toliau: Kuomet suknelių užtrauktukai ima „važinėti“ lengviau: Lauros istorija
„Jausmas po treniruotės – sunkiai apsakomas. Tuo pačiu metu jautiesi ir lengvai, ir pakiliai, ir moteriškai, ir stipriai. Kalanetika tai ne treniruotė, tai greičiau meditacija su šokių elementais. Jos metu pasijauti tikra dama!“, – pasakoja mano mokinė, mankštų mylėtoja, dietistė Ieva. „Man tik 22-eji, tačiau ramybė, kurią patiriu šios mankštos metu yra jėga, kuri stumia mane į priekį kasdien ir suteikia motyvacijos siekti naujų užsibrėžtų tikslų. Skaityti toliau: Tikra ar netikra kalanetika? Ievos jausmai ir palyginimai
„Kaip ilgai aš jaučiausi išsitiesusi ir pilna pasitikėjimo savimi – ši būsena patraukė ir lėmė mano lojalumą kalanetikai. O po gimdymo supratau, kad būtent dabar atėjo metas, kai turiu išbandyti tai, apie ką vis svajoju, ką TIKRAI noriu veikti.. “ – įspūdžiais dalijasi mano bičiulė, bendramintė, mama (apskritai labai šiltas ir artimas mano dūšiai žmogus) – mano mokinė Toma iš Alytaus. Skaityti toliau: Svajojo apie šokį, įstojo į teisę… „Neklauskit kodėl :)“ Tomos istorija
„Mano lankytoja ateina į mankštą, o po to sėda į valtį ir irkluoja į kitą Nemuno pusę, mat mes apsupti jo kilpų, o tilto nėra… Šventai tikiu, kad judėjimas ir tikėjimas – tai ilgas ir kokybiškas gyvenimas. Kalanetika man paprasta, prieinama, ne konkurencinga – nepasijunti kalta, kad atėjai ir nori sportuoti“, – įžvalgom dalijasi mano mokinė, bičiulė ir bendramintė, profesionali sporto trenerė Ramunė iš Birštono. Skaityti toliau: „Kalanetika – be kaltės, kad atėjai“: profesionalios trenerės Ramunės istorija
Kalanetikos mokykla 