„Mano lankytoja ateina į mankštą, o po to sėda į valtį ir irkluoja į kitą Nemuno pusę, mat mes apsupti jo kilpų, o tilto nėra… Šventai tikiu, kad judėjimas ir tikėjimas – tai ilgas ir kokybiškas gyvenimas. Kalanetika man paprasta, prieinama, ne konkurencinga – nepasijunti kalta, kad atėjai ir nori sportuoti“, – įžvalgom dalijasi mano mokinė, bičiulė ir bendramintė, profesionali sporto trenerė Ramunė iš Birštono.
Kalanetika TAU?? Profesionaliai trenerei? Kodėl?..
„Kalanetika mano gyvenime atsirado po traumos, kurią patyriau jogos užsiėmime. Nors esu sportuojanti, bet buvau nepasiruošusi plūgo pozai (gal dar tam „padėjo“ ir šaltis tiek lauke, tiek salėje). Tada labai išsigandau, nes ištiko sunkiai nusakomas skausmas, greičiau, baimė, kad liksiu toje pozoje ir nebepajudėsiu.. Kūnas – juk mano darbo įrankis, tiesiogine prasme, na, kaip ir namai sielai :) Jau metai jaučiu padarinius, lig šiol nežinau kas įvyko… Tuo metu labai supykau, kad nebegaliu bėgioti ir kitaip aktyviai sportuoti. O sportuoju nuo kokių 9 metų ir apie 15 metų vedžiau įvairiausias treniruotes.
Apie kalanetiką buvau girdėjusi, bet nebandžiusi. Judėt aš norėjau ir stiprinti nugarą reikėjo… Suradau Tave. Patiko, nes gracija ir šokis ir man ne svetimas, nevardinsiu visų kitų pliusų, žinai geriau nei aš.. :) Bet to, jau buvo atėjęs laikas ir supratimas, kad ne citius altius fortius svarbiausia – norėjau „suvedimus“ padaryti širdyje ir galvoje :) Kalanetika pasirodė tokia prieinama, paprasta.. Tokia gera proporcija, lyg trupmena iš trijų: sportas, šokis, meditacija, gal ne tik iš trijų :) Pradėjo suktis ir „verslo planas“ ar kaip čia pasakius… :) Tiksliau radau naują įkvėpimą – tai, kas leis man ir toliau būti mankštų mokytoja (iki tol kamavo klausimai – kiek dar reiks ar teks, kaip ilgai galėsiu/negalėsiu šokinėti….???)“
Kuo tavo akimis kalanetika kitokia?
„Kaip ir paminėjau, kad paprasta ir prieinama, ne konkurencinga, kad nepasijunti kaltas, kad atėjai ir nori sportuoti, nereikia šokti į pirmą eilę, dairytis aplink, kaip kiti medituoja ar ant galvos stovi. Taip, noriu koją pakelti aukštai, bet maratono bėgt nenoriu ;) Nors dabar labai daug metodų randasi, tikrai įdomių dalykų, kažkaip reikia išlaikyti viduriuką, balansą ir pasitikėjimą pačia kalanetika. Be abejo, neslėpsiu, puošiu ir savo kūryba, pačias treniruotes, tikiuosi, kad puošiu :))) t.y. improvizuoju… Ir aišku tai, kad kalanetika yra ir jėgos treniruotė, neleidžianti pasiduoti mūsų raumenų skaidulom, tam senatviniam procesui, lavinanti ir visas kitas fizines savybes.“
Ko norisi moteriai „suagus“, brandume?
„Nori nenori ateina tas metas, kai jau nebenori lakstyti apie stepą, kaip išprotėjusi, o dar keli metai atgal galvojau, kad toks metas niekada neateis. Nors kaip žinia, tokioms, kaip man energingoms, niekada nenurimstančioms, kaip tik reikia ramių treniruočių, kad susibalansuotum… Manau, ir pati judėjimo filosofija keičiasi, kad nereikia sporto, kaip savęs įveikimo dėl sveikatinimo, reikia jėgos tempime… O gal čia tik man taip atrodo, gal aš pasinėriau į tai ir man čia gerai, kitiems kitur :)
Džiaugiuosi, kad moterys ir nenori, kad mergaičiukė jauna joms pamokslautų, tai gi aš visada turėsiu savo auditoriją, kiek man metų bebūtų :)))) Ar ne Jane Fonda ir pasakė, kad nereikia bijoti einančių metų? :)“
Už sveikatą reikia kovoti… ?
„Noriu palinkėti moterims vidinės laisvės, pvz., kad galėtų į barą ateiti su šuniuko kombinezonu, juk štai, šuns metai :D Kad mylėtų save daugiau ir nepatingėtų mankštintis. Aš gi matau kokios moterų (ir jaunučių, ir mano amžiaus) problemos, vien dėl judėjimo stokos. Taip, mano moterys nuolat pabumba, kaip buvo sunku ateiti, bet jos žino, kaip jausis po treniruotės. Ir tik atėjus suprasi. Neatėjus – suprasi netrukus. Sveiko gyvenimo resursai žmogui užkoduoti iki ~30 metų ir tai išties mane gąsdina, juk toliau už sveikatą reikia „kovoti“…
Mano lankytoja (po ne sėdimo darbo) ateina į mankštą, o po to sėda į valtį ir irkluoja į kitą Nemuno pusę, mat mes apsupti jo kilpų, o tilto nėra – važiuok per aplink ir taip iki kol ledas užsals, tada per ledą pėsčiomis… Suprantu, pavargstam, bet pavargstam, kad nejudam, o fiziologijos nepasakosiu ;) Gyvenam ilgiau, sergam daugiau, išeinam lėtai. Dabar šventai tikiu, kad judėjimas ir tikėjimas, tai ilgas, kokybiškas – geras gyvenimas. Išvada – gyvenkim ilgai, išeikim greitai.
O sau linkiu daug pasekėjų, klientų, gerbėjų.. Prifilosofavau… :)))“
Ramunė kviečia į Birštoną su Labai laiba (fotografijos iš mankštos Judesio namuose).
Aš kviečiu į „Jonažolių kaimą“ Vilniuje: www.aditistudija.as.me
NORI MOKYTIS? Gal būt atrasti save mokytojos amplua?..
Parašyk man
Šiltai
Aistė
Kalanetikos mokykla 