„Žinai, vaikščiojau aš į kalanetiką ir trenerė vis kažką papasakodavo, bet, nesuprantu kodėl, man tai nelipo, nepatiko. Lyg skambėjo neįtikinamai.. Nutariau nekreipt dėmesio ir tiesiog ėjau kaip į sportą. Tiesa, ne ilgai“, – anądien pasidalino bičiulė. Ausys mūsų neapgauna. Kaip ir akys. Tas intuityvus pajautimas „patinka“ tikrai aiškiai suskamba viduje ir greitai sulimpa su su jausena „malonu“. O jei tai pamokos, treniruotės, mokymasis, atsiranda ir trečiasis komponentas „noriu sugrįžti“. Taip mes visos atrandame sau mielas treneres, savus mokytojus.
Parinkti ir rodyti pratimus – tik maža dalis trenerės darbo. Tai techninė dalis, pavadinkim ją taip. Jei „dūšios“ ir harmonijos tame ne daug, žmonėms, o ypač moterims, tai greitai pabosta, jos greit ima vertinti, lyginti, reikšti norą pratimus sunkinti ir pan. Viskas pakvimpa vyriškumu – noras lenktyniauti, pranokti, siekti rezultato, tikslo. Trenerės „nebeišlipa“ iš seminarų, mokymų, nes juk vis ne gana. Reikia dar ir dar – naujovių, imantrybių, naujų treniruočių pavadinimų, pratimų, kuriais galėtum stebinti ir stebinti.. Po to seka ir noras visa tai išlaikyti lyg savo „sėkmės paslaptį“. Šiukštu, nesidalinti, nepasakoti, nerodyti.. Ši karuselė veda paprastai viena kryptim. Link išsekimo ar žvaigždžių ligos. O ir pasekėjų nepavadintum ramybę ir pilnatvę atradusiais. Turtinti savo žinias reikia, čia aš, žinoma, apie kraštutinumus.
Tai ką daryti, kad moterims patiktų treniruotės? Kalbu apie harmoningąsias. Atsakymas peršasi pats – perteikti savimi tą balansą, saiką ir moteriškumą. Ir tai slypi balse, jo tembre, tai slypi žodžiuose. Tai slypi pastabose ir pagyrimuose. Kuomet neskubi, o mėgaujies procesu, nes atlieki tai su prasme ir savu tempu. Bet visa tai negali skambėti kaip tiesa, jei savyje nešiosime šį tą užspausto. Pyktį, nuoskaudas, baimes, meilės sau trūkumą ar gyvensime sujauktą gyvenimą. Apsimesti ir užsidėti kaukę – tai, deja, neveikia. Tai kasa dar gilesnę duobę. Viskas atsiremia į tai, kaip tu pati jautiesi prieš ateidama į salę ir kai uždarai studijos lauko duris. Kas dedasi už tų durų, tavo viduje – galvoje, širdyje, tai suteikia stiprų antspaudą ir tavo treniruotei.
Turime suprasti, kad stovėdamos prieš grupę moterų, mes atiduodame dalį savęs. Tarsi klonuojame save į atėjusias. O čia ir paklauskime savęs, kokių merginų aplinkui norėtume daugiau? Kokių savybių? Kokios jausenos? Elgsenos? Manierų? Juk tokia mergina, moterimi pirma pati turi būti!
MANKŠTINTIS MOTERIŠKAI ir yra raktas į mano mėgstamą kalanetiką ir kitas ramias mankštas. Gera tai atrasti ir matyti, kaip tai veikia.
Kalanetikos mokykla 