Atstumti, neįvertinti, „netinkami“ mūsų sielos bei mūsų „aš” aspektai toli gražu netūno sau ramiai tamsoje – priešingai, jie susimoko tarpusavyje ir drauge ima regzti planus, kaip išsiveržti į laisvę. Tose pasamonės gelmėse jie verda, kunkuliuoja, pliupa, kol vieną gražią dieną, nors ir kaip sandariai uždėtas dangtis, jie it geizeris su trenksmu išsiveržia aukštyn, išsilieja laukan ir tada jau daro, ką panorėję. (…)
Analitinės psichologijos požiūriu, užgniaužti ir į pasamonę nustumti tiek teigiami, tiek neigiami instinktai, poreikiai bei jausmai ir toliau gyvuoja šešėliniame psichikos pasaulyje. Tolesni ego bei superego mėginimai kontroliuoti šiuos šešėlinius impulsus sukelia spaudimą, kurio poveikis darosi panašus į oro pūslelę, atsiradusią šoninėje automobilio padangos sienelėje. Ratui sukantis, padanga kaista, spaudimas jos viduje didėja, ir galiausiai padanga sprogsta, o visa, kas susikaupė jos viduje, išsiveržia į išorę. Šešėlinė psichikos dalis veikia panašiai. (…)
Šešėlinis gyvenimas
Šešėlinis gyvenimas prasideda tada, kai rašytoja, dailininkė, šokėja, motina, atradėja, mistikė, tyrinėtoja ar keliautoja liaujasi rašiusi, tapiusi, šokusi, rūpinusis vaikais, ieškojusi, stebėjusi, tyrusi bei keliavusi Taip gali nutikti, jei užsiėmimas, kuriam moteris skyrė daugybę pastangų, laiko ir širdies, nedavė rezultatų, kokių ji tikėjosi, arba nesulaukė įvertinimo, kurio buvo nusipelnųsi, arba dar dėl daugybės kitų priežasčių. Kaip ten bebūtų, jeigu kūrėja staiga meta savo darbą, tai energija, kurią ji natūraliai tam skyrė nukreipiama į požemius, iš kur išsiveržia kada gali ir kaip gali. Moteris, vidury šviesios dienos neturinti galimybės visa siela atsiduoti mėgstamam užsiėmimui, pradeda keistą dvilypį gyvenimą: viešumoje nuduoda esanti vienokia, o vos nutaikiusi tinkamą progą elgiasi visiškai kitaip.
It dovanų dėžutė
Moteris, besistengianti supakuoti visą savo gyvenimą į dailią dovanų dėžutę ir perrišti ją kaspinėliu, pasiekia tik vieno: visa jos gyvybinė energija it suspausta spyruoklė atsiduria šešėlyje. „Ką jūs, aš gyvenu kuo puikiausiai”, – šypsodamasi tvirtina tokia moteris. Bet pažvelgus į ją iš kito kambario kampo arba žiūrint į jos atspindį veidrodyje, aiškiai matyti, kad taip nėra. (…) Moteris gali elgtis mandagiai, netgi ciniškai, nors viduje jos širdis ir plūstų krauju. (…)
Įkalintos ir išbadėjusios moterys šitaip griebia viską, ką gali: draudžiamas knygas ir muziką, bičiulystės ryšius, seksualininį pasitenkinimą, religines sektas. Jos įsikimba slaptų minčių ir revoliucinių idėjų. Vagia laiką iš savo šeimos ir sutuoktinio. Slapčiomis velka į namus nugvelbtą grobį. Stengiasi nuvogti valandėlę kitą rašymui, apmąstymams, sielai. (…)
Išdrįsti Gyventi!
Norėdama išsisukti iš šio dvilypio kelio, moteris turi liautis apsimetinėjusi. Juk šitaip vagiliaudama netikro dvasinio gyvenimo trupinius nieko nelaimėsime! Apgavystė visuomet su trenksmu išsiverš aikštėn, kai mažiausiai to tikėsitės. O tuomet ir didžiulės bėdos neišvengstite. Kur kas geriau vieną kartą atsitiesti, tvirtai įsispirti kojomis ir ryžtis gyventi kaip galite, kaip sugebate, drąsiai ir atvirai, o ne vogčiomis ir apsimetinėjant. Užuot stvarsčiusi visokius atsitiktinius niekučius, siekite to, kas jums iš tikrųjų brangu ir reikšminga. (…)
Labai sunku šitaip slapčiomis stvarstyti gyvenimo kruopeles, bet moterims tai – kasdienybė. Jei moteris priversta vogti gyvenimą, vadinasi, jai tenka gyventi pusbadžiu. Gyvenimą ji vagia slepdamasi nuo „jų”, kad ir kas tie „jie” būtų. Išoriškai ji dedasi esanti rami ir abejinga, bet vos tik pastebi šviesos plyšelį, išbadėjęs jos „aš” kaipmat strykteli lauk, lekia prie artimiausios gyvos kruopelytės, laižo ją, šokinėja, laksto kaip be galvos, džiaugsminga šoka ir sukasi ratu, kol galutinai nusivaro nuo kojų ir tada stengiasi vėl patyliukais paršliaužti į tamsų savo narvą, kol dar niekas jos nepasigedo.
Šitaip elgiasi nelaimingai ištekėjusios moterys. Šitaip elgiasi nuolat žeminamos ir niekinamos moterys. Moterys, kurioms gėda, kurios bijo bausmės, pajuokos ar pažeminimo, irgi taip daro. Taip daro moterys su pažeistais instinktais. Toks vagiliavimas naudingas pavergtai moteriai tik tada, jeigu jai pavyksta nugvelbti naudingą daiktą, padėsiantį jai išsivaduoti. Įgyjant gerus, vertingus ir drąsą skatinančius gyvenimo fragmentus, moters sieloje tik dar labiau stiprėja pasiryžimas galų gale baigti tas vagystes ir atgauti laisvę atvirai gyventi taip, kaip jai norisi. (…) Laukinė jėga moters sieloje reikalauja to. Turime būti budrios ir imti tai, kas mums tikrai naudinga.
Ištrauka iš knygos „Bėgančios su vilkais”, aut. Clarissa Pinkola Estés. (303-308 psl.) Žr. skaitytojos atsiliepimą ir daugiau citatų iš šios knygos.
Kalanetikos mokykla 