„Po kalanetikos išeinu ne tik lengvesniu ir tvirtesniu žvilgsniu, bet ir ramesne širdimi ir mintimis. Jei nepripildysi savo rezervuaro, negalėsi nieko duoti ir kitiems“, – įsitikinųsi 3 dukryčių mama, „Kalanetikos mokyklos“ absolventė Miglė. Kaip rasti laiko savo pomėgiams, suderinti šeimos ir savirealizacijos poreikius, puoselėti moteriškumą?.. Dalinuos žavia moteriška istorija, kurioje, tikiu, ne viena atpažinsime ir dalelę savęs.
Kaip atradai kalanetiką?
Esu mama, žmona, dukra, komunikacijos specialistė, o nuo šiol ir kalanetikos trenerė. Esu kilusi iš Panevėžio, turiu politikos mokslų bakalaurą ir tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrą. Mokykloje sportuoti nemėgau, o kūno kultūros vengdavau kaip įmanydama, bet mėgau šokti, vaidinti, vesti renginius. Ir mėgstu iki šiol :) Pirmą kartą sąmoningo judesio žavesį atradau jogos užsiėmimuose. Pradėjau ją lankyti (kaip dažnai ir būna) nėštumo metu. O į „Aditi“ studiją atvedė artima kaimynystė (dėkoju už likimui už tokį laimingą atsitiktinumą) ir šokiai su kūdikiais nešynėse. Paaugus trečiajai dukrytei po truputį pavyko atrasti laiko sau ir susidomėjau toje pačioje studijoje vykstančiais kalanetikos užsiėmimais.
Kalanetika sužavėjo tuo, kad nors tai nėra itin lengva mankšta, bet ji atliekama su lengvumu ir polėkiu – be žliaugiančio prakaito ir kalančios širdies – lengvai, gracingai, elegantiškai. O įdomiausia ir smagiausia, kad tas lengvumas ir ramybė ateina ne tik į kūną, bet ir į galvą. Išeini ne tik lengvesniu ir tvirtesniu žvilgsniu, bet ir ramesne širdimi ir mintimis.
Studijoje pailsiu nuo namų, buities, darbų, galiu skirti valandėlę laiko, kuris yra tik mano. Karantinas, be abejo, buvo didelis išbandymas, bet jo metu pamilau kalanetiką dar labiau. Judesys ir „zoominės“ treniruotės padėjo nesustingti kūnui ir tvarkytis su stresu. Išmokau net medituoti, kai vaikai lipa ant galvos! Atsirado periodiškumas, pastebėjau daug teigiamų pokyčių organizme. Pasijutau tvirtesnė, lankstesnė, tiesesnė, o kūnas ir jo formos – gražesni.
Kadangi esu liekna, tai kalanetika padėjo nebebūti tik „kaulų vyniotiniu“, o leido suformuoti moteriškesnes formas, nes sutvirtino raumenukus. Be to, pradėjau jausti net savotišką priklausomybę nuo kalanetikos (turbūt tai geriausia ir sveikiausia priklausomybė kokia tik gali būti!) – jei susidarydavo ilgesnis tarpas be mankštos dėl tam tikrų aplinkybių, kūnas tarsi pats imdavo judėti, rąžytis, pulsuoti :)
Kas įkvėpė mokytis kalanetikos vedimo?
Mintis pačiai mokytis kalanetikos brendo po truputį. Žmogaus kūnu, sveikatinimo temomis domiuosi jau seniai. Jau gan seniai iš bibliotekos pasinešu knygų su įvairiais mankštos pratimais ir galiu jas skaityt, vartyt tiesiog savo malonumui, man įdomu žinoti kiekvieno pratimo naudą, kokie raumenys dirba atliekant tą ar kitą judesį ir pan. Esu baigusi kinų medicinos įvadinių seminarų ciklą, kur mokiausi akupresūros (taškinio masažo). Šie mokymai ir įvairios asmeninės patirtys leido suformuoti holistinį požiūrį į žmogaus savijautą ir sveikatą. Viskas mūsų kūne yra susiję, ir ne tik kūniškomis jungtimis, bet ir emocinėmis, mentalinėmis. Imtis mokytis kalanetikos labai padrąsino ir įkvėpė Aistė – savo pavyzdžiu, savo vieša komunikacija ir asmeniniais pokalbiais. Esu labai dėkinga jai už tai. Ir be abejo, už visas pamokas, už pasitikėjimą.
Kalanetikos vedimas leidžia man sujungti tris aistras – meilę pačiai kalanetikai, domėjimąsi žmogaus kūnu ir pomėgį viešai kalbėti, prezentuoti. Tai ir didelis iššūkis man pačiai, naujas amplua, naujas vaidmuo. Dirbu rimtą darbą rimtoje valstybinėje įstaigoje komunikacijos specialiste, o kalanetika ir jos vedimas man leidžia atskleisti ir kitą savo pusę, realizuoti save.
Moteris. Mama. Moteriškumas. Ką šie žodžiai sako tau?
Lankstumas ir tvirtybė viename, švelnumas, meilė savo šeimai, bet kartu ir tam tikrų ribų nubrėžimas, pasirūpimas savimi. Jei nepripildysi savo rezervuaro, negalėsi nieko duoti ir kitiems.
Kaip atrandi laiko savo mylimoms veikloms?
Prioritetai, prioritetai ir dar kartą prioritetai. Mylimoms veikloms tiesiog turi atsirasti laiko, jau ir šeimos nariai tą žino ir netgi skatina ir palaiko. Vis primenu sau – neturiu reikalauti iš savęs būti idealia žmona, mama, darbuotoja, namų tvarkytoja. Kažko nepadarai, kažkur nespėji, kažkur pavėluoji, kažkur kažkas neidealiai padaryta. Na ir kas! Jei savęs nesustabdysiu ir neleisiu sau pailsėti ar užsiimti tuo kas patinka, anksčiau ar vėliau persitempsiu, nuo to niekam geriau nebus. Esu dėkinga savo vyrui, net neapsiverčia liežuvis sakyti, kad jis „man padeda auginti vaikus ar rūpintis buitimi“, mes tiesiog tai darome kartu, pasikeisdami, atsižvelgdami į įvairias gyvenimiškas situacijas.
Jei norisi pasimatymų kalanetikos ir dėmesingumo sau tema, mielai kviečiu! Parašyki man: www.kalanetikosmokymai.lt/noriu-mokytis
Kalanetikos mokykla 