„Kiekvieną judesį kalanetikoje galima nuspalvinti grakštesne rankos laikysena, labiau patempta pėda. Taip įnešame į savo gyvenimą daugiau grožio, estetikos, džiaugsmo, pasididžiavimo savimi – juk moterį turi supti gražūs vaizdai, daiktai, mintys. Kalanetika moko klausyti savo kūno, neprievartauti, mylėti, atskleisti savą subtilią prigimtį..“, – taikliai tūkstančių moterų mylimą mankštos metodą apibūdina mano mokinė, žavioji Aurelija.
Kaip kalanetika atsirado tavo gyvenime?
„Kalanetiką pasirinkau sąmoningai. Prieš susilaukiant vaikelio dirbau sėdimą darbą ofise. Tam, kad atstatyčiau kūno balansą, užkirsčiau kelią skaudančiai nugarai ir pakoreguočiau laikyseną, vakarais lankiau baleto pamokas. Dievinu baletą – šio šokio specifika parodo, koks gali būti tikrasis žmogaus kūno grožis, galimybės, ištvermė. Judesys užbūrė, pastebėjau, kad vis daugiau laisvalaikio skyriau laikui studijose, tad norėjau atrasti mankštos rūšį, kurią išmokusi, pati galėčiau vesti kitoms moterims, o kartu stiprinti ir savo pačios kūną. Ieškojau mankštos, kuri būtų plastiška, kažkiek panaši į baletinį trenažą, kuri sveikatintų, nereikėtų baimintis dėl laiko įtakos kūno galimybėms. Atradau kalanetiką – mankštą ne tik suteikiančią visus išvardytus privalumus, bet ir mokančią klausyti savo kūno, neprievartauti, mylėti, atskleisti moterišką prigimtį. Moters psichika yra kasdien paveikiama milijonais dirgiklių, tad norėjau rasti erdvę, kurioje galėčiau pasikrauti jėgų.
Atsimenu intensyvias kikbokso treniruotes: tempas būdavo toks, kad moteris fiziologiškai pykindavo, ar treniruotes salėse, kai kilnodavau štangas :) Tuo metu jausdavausi tikrai stipri, bet moteriškumas manęs laukdavo persirengimo kambaryje – uždarytas spintelėje kartu su mano aukštakulniais. Mano prigimčiai tai netiko, todėl tikrai nudžiugau, kad atradau moterišką, saugią mankštą, kuri modeliuoja kūną ne ką prasčiau nei pastarosios sporto rūšys. Tad tai galima pavadinti pragmatiška meile iš pirmo pajautimo ;)“
Šokis ir kalanetika. Kuo jie susiję?
„Kalanetikos sumanytoja, Callan Pinckney – buvusi balerina. Jos gyvenimiška patirtis ir išbandytos praktikos ir sugulė į kalanetikos judesius. Grakštumas, estetiškas judesio vaizdas, atidumas laikysenai visuose pratimuose, plastika, balansas ir… pratimai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvi, bet iš tiesų reikalauja didžiulio susitelkimo ir raumenų darbo.
Kaip šokyje, taip ir kalanetikoje, norint teisingai atlikti tam tikrus judesius reikia laiko, savęs pajautimo, nes pirmus kartus, o gal net ir dešimtis kartų, kūnas priešinasi – jam nepatogu, juk priverti jį dirbti ne komforto būsenoje. Reikia laiko, kantrybės, įdirbio, kad pamatytum rezultatą. Treniruotę galima sukurti tokią, kurioje judesiai plauktų vienas iš kito, atskleistų kūno grožį. Kiekvieną judesį kalanetikoje galima nuspalvinti grakštesne rankos laikysena, labiau patempta pėda. Taip įnešame į savo gyvenimą daugiau grožio, estetikos, džiaugsmo, pasididžiavimo savimi (juk moterį turi supti gražūs vaizdai, daiktai, mintys). Galiausiai, atlikdamas judesį įdarbini protą pulsų skaičiavimu, o tai leidžia pailsinti psichiką nuo rutinos (vėlgi, kaip ir šokyje, kai skaičiuojame ritmą). Esi čia ir dabar, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Ištreniravus šį įgūdį mankštos metu, gali jį panaudoti bet kada, kai jauti, kad subtiliam kūnui reikia poilsio. Tai tam tikra meditacija.“
Imtis to, kas patinka. Ar sunku? Ar motinystė „netrukdo“? Kas motyvuoja, įkvepia tave?
„Asmeniškai man tikrai nėra sunku pradėti kažką naujo. Man patinka naujovės, sritys, kuriose galiu save išbandyti, siekti užsibrėžtų tikslų. Na, o jeigu kažkas ir gąsdina, tiesiog užsimerkiu ir darau. Kalbant apie kalanetikos pradžią mano gyvenime, tai įvyko flow būdu. Matyt atsidūriau tinkamu metu tinkamoje vietoje, arba pasirinkau tinkamus įrankius ir asmenis kelionės pradžioje. O gal žmonės tiesiog jaučia iš manęs sklindantį nuoširdumą, kai darau tai, kas man patinka. Galimybės ateina pačios – jų ieškoti nereikia. Man lieka tiesiog užtikrintai judėti link tikslo. Motinystė kaip tik paskatino įgyvendinti norą mokytis kalanetikos. Kadangi darbo reikalai sustojo trejiems motinystės metams, savirealizacijos sritis tapo iš dalies neužpildyta, tad galėjau visiškai įsijausti į naują veiklą, palengva susikurti savo kalanetišką tipą ir „vibe’ą”.
Visą laiką, kai sportavau, motyvai kisdavo sulig prioritetais (tai gražesnis kūnas, tai skaudančios nugaros gydymas, tai didesnio lankstumo siekis, tai ištvermės didinimas ir pan.). Pagimdžiusi, šviežiai „iškeptos” mamos žvilgsniu peržiūrėjau savo prioritetus. Kūno grožis ar jo galimybių tobulinimas užleido vietą sveikatai. Vienas svarbiausių norų tapo būti sveika mama, žmona, moterimi.
Be to, nėštumas „padovanojo” kitokį kūną. Nors ir susinormalizavo svoris, aktualu buvo sumodeliuoti jį, įgauti kūno tonusą. Tikslo pasiekti padėjo kalanetikos pratimai, kuriuos labai lengvai įjungiau į rutiną. Pirmus metus neturėjau vienos ilgos treniruotės (fiziškai negalėjau tam skirti tiek laiko), pratimus atlikdavau atskirai, tik radusi progą, kad ir valydama dantis ar supdama sūnelį vežime. Be noro būti sveika mama, buvo ir yra didelis noras vaiko pasąmonėje „užkoduoti” meilę judesiui. Juk geriausiai įpročius formuoja pavyzdžiai. Tai negarantuoja, kad vaikelis sportuos, bet aš žinosiu, kad jis turi tinkamą pavyzdį :)“
Kas tau yra gera savijauta? Nuo ko prasideda mankšta?
„Gerą savijautą suvokiu ne vien kaip žvalumą, nesikankinimą skausme. Tai jautimas, kad turiu fizinių jėgų rezervą ir sąmoningai jį eikvoju (kitaip tariant, atlieku tam tikrus judesius ne iš „paskutiniųjų jėgų”). Tiesesnė laikysena, nesukumpę pečiai, stipresnis raumenynas – visa tai žymiai prisideda prie geresnės savijautos ne vien todėl, kad jaučiuosi lengvesnė, bet ir todėl, kad esu patenkinta savo išvaizda.
Mankšta susitiprina kūną, padeda jį suformuoti tokį, kuriame vidaus organai bei kraujotaka nebūtų užspausti, gautų pakankamą kiekį deguonies ir galėtų pagal savo galimybes sveikai funkcionuoti. Aš net nekalbu apie estetinį grožį. Į mankštą žiūriu labai paprastai ir savanaudiškai: tai būtinybė, kurią, atsižvelgdama į šiuolaikinį gyvenimo būdą, privalau atlikti kasdien. Kūnas yra sutvertas judėti – nuo stagnacijos atsiranda ligos, tad nesvarbu, kokia forma judu, svarbu tai daryti. O ypač, kai tau jau ne „niolika“ – tik laiko klausimas, kada baigsis sveikatos rezervas, tad sąmoningai bandau į tai kuo daugiau investuoti.“
Tobula treniruotė/mokytoja. Kokie jie Tau?
„Gerą treniruotę susikuriu atsižvelgdama i savo tikslus. Šiuo metu tai – stiprinti kūną. Vienos treniruotės metu skiriu dėmesio visoms kūno dalims ir apie pusę treniruotės laiko atlieku tempimo judesius, kurie, eidami vienas po kito, susijungia į kombinaciją. Daug ką lemia nuotaika – juk vieną dieną norisi pabūti ramiau, prasitempti, tad tobula tos dienos treniruotė bus daugiau tempimo pratimai, o kitą, aktyvesnę dieną, norėsis padirbėti intensyviau – čia vėlgi grįžtu prie kūno pajautimo.
Kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, vieną svarbiausių vietų užima „chemija” (kitaip tariant, suderinamumas). Turi tikti balso tonas, užduodamas tempas, supratimas, ko moteris siekia ir pagalba. Mane žavi, kai mokytoja yra lengva emociniam pakilimui, pagarbiai ir su meile žiūri į kiekvieną moterį, džiaugiasi net ir menkiausiais jos pasiekimais. O svarbiausia, jos būdas turi paskatinti moteris judėti.
Ačiū, Aiste, už palaikymą, ramios kalanetiškos filosofijos formavimą ir perdavimą. Už tai, kad jungi moteris į bendruomenę ir duodi erdvę kiekvienai pasireikšti. Tave tikrai atspindi posakis „We rise by lifting others“.
Nori mokytis ir tu? Parašyk man
Tavo kalanetikos mokytoja
Aistė Gustė
Kalanetikos mokykla 