“Puiki treniruotė turėtų būti tokia, kad iš jos išėjus atsirastų noras įsiklausyti į save kasdieninėse situacijose, gyventi ne iš inercijos ar dėl to, kad taip reikia, nes ką kiti pagalvos.., įsiklausyti, ko iš tiesų norime“ – tvirtu įsitikinimu dalijasi mano mokinė, kalanetikos trenerė, kineziterapijos mokslų studentė Beatričė.
“Mano suvokimu – trenerė turi spinduliuoti užsidegimu, įsijautimu, tikėjimu savo vedama mankšta, nuoširdžiai norėti besimankštinančioms padėti jaustis geriau, padėti bent valandėlei atitrūkti nuo išorinio pasaulio. Mankštinantis ilgainiui supratau, kad labai svarbu, kad besitreniruojančios suprastų, kodėl reikia daryti vieną ar kitą pratimą, kodėl jis toks geras, kam čia reikia tuos raumenis ištempti ar stiprinti, kad tas sąmoningumas ir susikoncentravimas yra labai labai svarbi treniruotės dalis.
Vedant treniruotę norisi perteikti, kad atliekant pratimą, nereikia įsijausti į greitesnio tempo muzikos rimtą ir pagal jį “pasroviui“ atlikti pratimus, o įsiklausyti į save, prikaustyti savo dėmesį į dirbančius raumenis. Suvokti, kad kūnas yra mūsų namai ir jo reikia klausytis, mylėti, džiuginti dėmesiu. Lavinti raumenyną, aktyvinti medžiagų apykaitą, gražinti, grakštinti kūno linijas kartu “prijungiant“ tikslą per treniruotes atsipalaiduoti emociškai, įsiklausyti į save – tai yra mano pagrindas, kuriuo remiuosi vesdama treniruotę.“
Kada atėjo pajautimas, kad mankšta – tai tavo?
“Baigus mokyklą, rinkausi kur studijuoti. Pasirinkau molekulinę biologiją – mokslą apie gyvybę molekuliniame lygmenyne. Pradžioje visą mokymosi sunkumą “atpirko“ nuogirdos apie materialiai užtikrintą ateitį, galimybę dirbti įvairiose pasaulio šalyse ir, neslėpsiu, veido išraiška pašnekovų veiduose kai išgirsdavo studijų pavadinimą.. tačiau po metų supratau, jog nuoširdžiai savęs šiam mokslui paskirti visą gyvenimą negalėsiu ir viskas. Pajutau, jog man daug maloniau bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti bet kokia forma.
Tapus moteriškos studijos administratore, “bepulsuodama“ su kitomis merginomis, vis dažniau aptikdavau save norint su kuo nors pasidalinti šia mankšta, ieškoti bendraminčių, gilinti žinias.. Tuomet kilo mintis apie gydymą judesiu – kineziterapiją. Šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžiu paskaitose ir besimokydama – išties nuoširdžiai pamėgau studijuoti bei skaityti, domėtis. O vieną gražią dieną, “subrendus“ mokytis kalanetikos mankštos vedimo subtilybių, pradėjau vesti treniruotes. Ir labai džiaugiuosi šiuo atradimu!“
Geros savijautos receptai?
“Pradėjau medituoti – supratau, jog tos neilgos 15 min. kasdien, skirtos pabūti su savimi, gali neatpažįstamai pakeisti mano dieną.. tad tai tapo nedaug laiko užimančiu, bet reguliariu hobiu.
Pastebėjau, jog reikia į mus supančią aplinką žvelgti filosofiškai. Tai padeda pernelyg “neimti į širdį“ ir įvertinti, tai, ką turime. Tikiu, jog mintys, daugiausiai besisukančios galvoje, materializuojasi, t.y. ką galvojam, tą ir pritraukiam.
Darkart nuoširdžiai AČIŪ už viską viską viską, man labai malonu ir suteikia labai daug gerų emocijų, jaučiuosi laiminga :)“
Kalanetikos mokykla 