Apie kalanetiką galėčiau pasakoti daug ir ilgai. Tačiau nepavyktų „sausai” kaip tik apie kūno lavinimo treniruotę. Praktika rodo, kad tai užsiėmimas, stipriai keičiantis moterų požiūrį tiek į sportą, tiek į savo kūną, apskritai.
Tiesa, kalanetiką drąsiai galime pavadinti „sausa” treniruote, nes tai vienas patraukliausių ir išskirtinių šios mankštos bruožų. Žemo intensyvumo, tačiau ne vaikiškos jėgos ir ištvermės reikalaujantys pratimai nesukelia prakaitavimo – po treniruotės jaučiama maloni šiluma iš vidaus. Kalanetiką labiausiai mėgsta moterys. Tiek dėl jos „estetiškumo” (mankštinantis neteka prakaito upeliai), tiek dėl rezultatų ir poveikio. Pirma, čia nėra jokių išpūstų raumenų – formuojamas proporcingas, grakštus kūno siluetas. Antra, stangrinantis / liekninantis efektas paprastai netrunka džiuginti (aš pati po 1,5 mėn. treniruočių pirkau 2 dydžiais siauresnes kelnes…). Trečia, į treniruotę atvykstama ne išsikrauti, o pasikrauti energijos. Tai įvyksta dėka ramaus mankštos tempo, sąmoningo susitelkimo į savo kūno pojūčius, atsipalaidavimo tarp pratimų. Kai nereikia stengtis atlikti „drąsiau-stipriau-vikriau”, mankšta leidžia protui ir emocijoms pailsėti, o kūnui – pažadinti naujas jėgas, sukaupti energiją.
Daugelis praktikuojančių kalanetiką yra ankščiau niekada nesportavusios merginos ir moterys, arba, kaip jos vadina, „tinginės sporto atžvilgiu”. Šią mankštą jos pamėgo būtent dėl to, kad kalanetika mažiausiai panaši į sportą. Kilusi iš baleto, ji labai artima elegantiškoms šokių repeticijoms. O kuri mergaitė vaikystėje nesižavėjo balerinomis? Taisyklinga laikysena ir gracingi judesiai persmelkia kalanetikos mankštą ir sužavi kiekvieną, kuri tik pabando. Negana to, ši mankšta, būdama tokia elegantiška, sužadina tikrąjį moteriškumą. Moterys ima atlaidžiau žvelgti į tą vieną kitą savo „kilogramą”, ima mėgautis puikia emocine savijauta, pozityviomis mintimis, skleisti ir dalintis gera nuotaika. Šis „pašalinis” kalanetikos poveikis įtraukia taip, kad moterims ir jų artimiesiems tenka tik stebėtis – metai ar du nenutraukiamo treniruočių lankymo tampa natūralia jų gyvenimo dalimi.
Kalanetika atkeliavo iš Junginių Valstijų, kur išpopuliarėjo apie 1980 metus. Didžiulį įspūdį kėlė pačios metodo autorės, Callan Pinckney, pavyzdys. 47-erių metų moteris atrodė taip, kad daugelis 18-mečių galėjo tik pavydėti. Ilgus metus kentusi įgimtas nugaros išvaržos ir kojų deformacijos problemas, Callan sprendimą atrado vaikystėje pamėgtoje baleto salėje. Mažos amplitudės judesiai ir tempimo pratimai ne tik ištiesino jos nugarą, bet ir performavo figūrą. Taip kilo idėja atrastu metodu pasidalinti su norinčiais išlaikyti savo „apačias“ pakeltas („turn them from pears to peaches!”).
Kalanetikos pratimai neužmirštami iki šių dienų, nes jie išties veikia!
Kalanetikos mokykla 